Kažkur, kažkas, kažkam augina meilę ir gėles...
Ir kai tuo tiki, dažniau pakeli akis į žvaigždėtą dangų, pastebi pievoje plevenančius drugius, girdi muzikinius garsus upelio čiurlenime, o širdin įsispaudžia žodžiai, tarsi mažos pėdutės... Įsispaudžia ir žodžių aidas kaskart pasiekia tave: aš laiminga, laiminga, laiminga... Ir jauti, ir tiki tuo, ką jauti...
Bent kartą metuose: kartais svaigų pavasarį, o kartais auksinį rudenį
Kartais - širdyje, o kartais - už lango išsiskleidžia gėlės - tavo meilės gėlės... (Perfrazuojant Joną Mačiukevičių)
O kai širdį suvirpina abejonė ? kai ji drugelio sparnais vos vos paliečia tave? ką mąstai?
Žingsniai, žingsniai...Vis eina ir eina.
Skubūs, lėti, drąsūs, nervingi.
Kiek jų per vakarą šitaip praeina,
Kiek jų manoj atminty sustingę?
Temo - sutemo. Ėjo - nuėjo
Ir vis retėja žingsnių aidas,
O man tik vienų žingsnių reikėjo,
Tų, be kurių nerimas sklaido,
Tų, kur gyventi mane prikėlė,
Tų, kurie įžiebė viltį naują.
O gal būt mano žingsniai praėjo
Man pelenų palikę saują?
Šitaip kas vakarą ėjo ir ėjo,
Kol nusinešė mano viltį.
Matyt, per daug šiais žingsniais tikėjau
Ir paskubėjau juos pamilti. Eglė Brazdžiūnė
„Tad jeigu nei vadinamieji karaliai, nei karalių draugai negyvena taip, kaip nori, tai kas gi bėra laisvas? " Epiktetas
Gal tik drugeliai: suplazda ir šnyksta...
PALAUKITE |
