Ko gero, labiausiai vienatvė gąsdina tuo, kad tai - mūsų susitikimas su savimi pačiais. Tai mūsų galimybė pažinti save, pasitikrinti tikrąsias vertybes. Galiu stabtelėti ir atidžiau pažiūrėti į savo gyvenimą: kas man yra iš tikrųjų svarbu? Ko noriu gyvenime? Ar darau tai, ko noriu? Vienatvė - tai kelias augimui, kelias į kitus žmones bei meilę. Kad ir kaip būtų keista, bet vienatvė ir meilė viena be kitos neįmanomos. Gilūs ir nuoširdūs santykiai, brandi meilė - visa tai galime sukurti tik būdami nuoširdūs ir atviri patys sau - nebebėgdami nuo savo tikrųjų išgyvenimų, priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra. Tada galiu visa savo esybe džiaugtis, liūdėti, mylėti, nerimauti, žavėtis, jaustis vieniša... Tai - žmogiška, būdinga mums visiems. Jei atrandu ir priimu tai savyje, tuo pačiu atveriu duris gilesniam kitų žmonių supratimui. Galiu suprasti, kad kitas yra piktas, nes jam skauda, sunku, jaučiasi bejėgis ar vienišas. Ir aš žinau, kaip tai sunku ir skaudu, kaip nelengva atvirai sau tai prisipažinti. Kaip kartais norėtųsi nematyti. Kai atrandu vienišą save, ir kitus galiu tokius pamatyti - iš esmės tokius pat, kaip ir aš. Taip gali gimti akimirkos, kada vienatvė įveikiama - pajuntamas tikras bendrumas su kitu žmogumi. Vėlgi paradoksas, nes įveikiama tai, kas atrodo neįveikiama ir nepanaikinama. Būtent šios akimirkos mano gyvenimą daro prasmingu ir gyvu.
Pagal C.Moustakas knygą „Loneliness" [„Aš ir psichologija"]
PALAUKITE |
