Šalta naktis. Bet dieną dar atšyla.
Greta mirtis, todėl gyvybė kaupias
prieš pirmą šalną. Vasara jau traukias, -
greit amžiną mirties - gyvybės bylą
išspęs ruduo. Laiškai neparašyti
sudegs. Taip parkuos deginami lapai.
Vienutėn iš vienutės - šie etapai.
Be žiogo - metai. Bandymai išgyti.
"Iš nervų visos. Tik viena - iš meilės."
"Kas nemylėjo - tas ir negyveno."
"Tremčių ir kryžių! Tautai reikia meno
suprantamo." "Ką reiškia šitos eilės?"
Žiogeli, griežk. Nesigailėk kojelių!
Aš negirdžiu, bet gal išgirs koks glušas?
Rudens liūtis - blaivyklos šaltas dušas, -
išleis, ir eik neklausinėjęs kelio.
Nubusk ir melskis: "Tėve nebe mūsų,
neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, -
pyrago duok." Kasdien mažiau tėvynės.
Teliko himnas,o giesmė užduso.
Juokinga skųstis. Giedrą keičia lietūs,
tad saulės blyksniai skaudūs kaip patyčios.
Joks šventraštis neišaugins garstyčios, -
todėl esu. Ir tik todėl - poetas.
Todėl kiekvienas laiškas - paskutinis.
Išspaustas vynas neraškytų vaisių.
Todėl esu. Ir tik todėl išeisiu
užrašęs turtą - rudenį auksinį.
Rugsėjo auksas - visos brangenybės.
Diena trumpyn, bet ir naktis trumpėja.
"Gimimo dienai dovanok man vėją.
Gimimo nakčiai - dar šiek tiek gyvybės“.
(A. Marčėnas)
PALAUKITE |
