pasišiaušęs vis styrai gatvėj
nei išeit nei sugrįžt negali
gal uždegs kas prisėlinęs žvakę
ar apspjaus dienos vidury
o ruduo į vieškelį traukias
težta svajos pradėtos kasryt
ir nebėr nebėr daugiau laiko
postamentui po kojom statyt
nes sustingusią dieną į akmenį
sau po kojų lyg viltį meti
bet netyčia nusimuši pirštą
o paskui dar giliau nugrimzti
ir jau nieko daugiau nebebus
smegs tik dienos į vieškelį klampų
kurs praris dar ne vieną ne du
eilėje prie rožių ir perlų
tu nustebęs aplinkui dairaisi
bėga dienos į šiltą tvartą
o ant lūpų balas pajunti
gal jau paskutinįjį kartą
Irena Bitinaitė
PALAUKITE |
